Erika Burlinskaitė, knygos „Dukra” autorė, viešai sako, kad ilgą laiką jos mama išgyveno fizinį smurtą, o visa šeima – psichologinį. Tačiau pagaliau ji jaučiasi išsilaisvinusi ir atleidusi tėvui. „Tikiuosi, kad knyga pagelbės daugeliui moterų suprasti, kad išeitis yra, nes knygoje aprašyti ne tik prisiminimai, bet ir patariama kaip išeiti iš užburto rato” – sako jaunoji rašytoja.
Knygoje – asmeninė patirtis
Knygą Erika skyrė mamai, nes būtent jai reikėjo išgyventi daugiausiai: fizinį ir psichologinį smurtą šeimoje. Tačiau knygos esmė ne tik šis faktas, bet ir kaip smurtaujančioje šeimoje jaučiasi vaikai. „Aš labai norėjau būti mylima dukra, todėl viską stipriai išgyvenau. Ir visi tie baubai turi įtakos dabarčiai. Labiausiai atsimenu ne tiek vaizdus, kiek tai, kaip jaučiausi. Aišku, daug ką pamiršau, bet kai prisėdau naktimis rašyti knygos, labai susikaupdavau, ir visi prisiminimai grįždavo“, – pokalbį pradeda autorė.
Autorė tikina, kad dabartiniai įvykiai Lietuvoje, susiję su vaikais, ir išėjusi knyga šia tematika yra sutapimas. Bet tai tik įrodo, kad niekas nepasikeitė… Galų gale susimąsto, kad tikriausiai niekas nevyksta be reikalo, todėl tikriausiai ir išėjo ši knyga.
Kalbėdama apie šiandieninę situaciją, ji prisimena, kad anuomet, prieš dvidešimt metų, buvo kreiptasi ir į policiją, ir Vaikų teisių apsaugos tarnybą, bet visi sakė, kad nieko negali padaryti. „Kaip dar beviltiškiau gali jaustis vaikas, kai policininkai, matydami akivaizdų smurtą, žiūrėdami vaikams į akis, gali ramia širdimi išvažiuoti?“, – dabar retoriškai klausia Erika. „Tiek daug metų mes iš nieko nesulaukėme visiškai jokios pagalbos. O Tėvas, nakčiai paimtas į blaivyklą, ryte grįždavo dar piktesnis“, – prisimena Erika.
Erikos draugė vis sakydavo, kad ji privalo parašyti knygą apie savo gyvenimą. „Tada galvojau, ką aš galiu pasakyti žmonėms. Turėjau daug kompleksų, buvau liūdna. Visgi pagalvojau, kad reikėtų pabandyti parašyti bent prisiminimus. Porą metų vis parašydavau po pastraipą, apsiverkdavau ir uždarydavau kompiuterį. Tačiau supratau viena – jei manęs ši mintis nepalieka, vadinasi, reikia tai padaryti“ – atvirauja Erika.
Pačią knygą Erika parašė vos per tris vasaros mėnesius. Dabar tikina, kad šios knygos neįmanoma skaityti neverkiant. „Aš net pati knygoje rašau, kad rašant šį sakinį, krenta ašaros. Kasnakt mano kompiuteris būdavo apverktas. Tie potyriai labai skaudūs. Kai pagaliau gavau knygą į rankas, pavarčiau ir vėl apsiverkiau. Tai tam tikra prasme psichologinis seansas. Kai kurie moka psichologams pinigus, o aš viską išrašiau. Kai padėjau paskutinį tašką, man labai palengvėjo“, – knygos rašymo procesą apibūdina rašytoja.
Ir tik tada, kai knygą nunešiau į leidyklą, galėjau paskambinti tėvui. Anksčiau, kai ruošdavausi jam skambinti, drebėdavo širdis, pakildavo pulsas, dabar jaučiuosi rami. Jis sakė, kad knygą nusipirko ir verkė, nes pripažįsta, kad buvo blogas tėvas, niekšas. Aš negaliu jam nieko į tai atsakyti, tik tiek, kad dabar yra kitaip ir gali bent skirti dėmesio, laiko, nes daugiau nieko ir nereikia“, – atvirauja Erika.
Ne visi artimieji palaikė
Nors buvo didelė dalis žmonių, kurie palaikė, skatino nesustoti, gyrė, ne visi buvo nusiteikę draugiškai. Ir kas keisčiausia – giminės. „Nors brolis nedaugžodžiauja, bet kai išleidau knygą, gavau iš jo daug komplimentų. Mama pasakė, kad daryčiau tai, ką sumaniau. Bet po poros mėnesių patikinau ją, kad knyga tikrai bus išleista ir klausiau, ką aš galiu rašyti, nes buvo labai skaudžių įvykių. Pavyzdžiui, sykį mama bandė nusižudyti prie mano akių. Tuo metu man buvo maždaug devyneri. Aš mačiau, kaip ji miršta, o ji sakė: „Palikite mane ramybėje, aš noriu numirti.“
Deja, net ir skriaudžiama, kaip ir visos moterys, ji bijojo išsiskirti su vyru, likti be finansų, be statuso. Kaip po dvylikos metų išsiskyrė, giminės klausė, kodėl išsiskyrė su tokiu tobulu vyru. „Prieš kitus jis atrodė labai geras. Daugelis giminaičių manęs klausė, kodėl man reikia rašyti apie save visam pasauliui, skalbti nešvarius marškinius. O aš žinau, kodėl – tai gali padėti kitoms moterims, vaikams, šeimoms.“
„Manęs patarimų klausia 40-etės, jos mato, ką aš išgyvenau. Jos supranta, kad galima iš šio užburto rato išeiti. Kalbėti reikia ir su vaikais, ypač mokyklose, nes jie dažnai slepia tai, kas vyksta namuose, tačiau labai kenčia. Jei žmogus nelaimingas, reikia paklausti apie jo vaikystę, santykius su mama“, – įsitikinusi Erika.
Pilnas straipsnis ir šaltinis: https://zmones.15min.lt/naujiena/knygos-dukra-autore-manes-klause-kodel-viesai-skalbiu-seimos-marskinius-xvVZORoq5g4