CBITS siekia sumažinti nerimą, susijusį su traumą sukėlusia patirtimi, naudojant procesą, vadinamą PRIPRATINIMU.
KAIP TAI VEIKIA: žmonės ir gyvūnai negali ilgą laiką išlikti labai susijaudinę – tai natūralus procesas dėl kurio nerimas palaipsniui susilpnėja.
PAVYZDŽIUI, išsivaizduokite, kad ateinate prie stačios uolos krašto, nuo kurio atsiveria vaizdas į smailias uolas. Daugelis žmonių, būdami ant skardžio jaučia tam tikrą nerimą ar baimę.
BET, pabuvus ant krašto ilgiau, baimė pamažu nuslūgsta. Kuo ilgiau jie ten bus, tuo ramiau ir patogiau jausis. Šis pavyzdys rodo, kaip mūsų kūnai natūraliai prisitaiko prie naujų situacijų, kol neatsitinka nieko blogo, kas vėl sužadintų baimę.
CBITS moko mokinius kaip priprasti rašyti, mąstyti ir kalbėti apie savo traumą saugioje aplinkoje, taip palaipsniui mažinant jų nerimą. Be to, rašymas ir dalijimasis patirtimi gali padėti mokiniams sukurti pasakojimą apie traumą, kad jie dar geriau suvoktų savo patirtį. Kuo geriau jie sugebės suvokti traumavusią patirtį, tuo lengviau ją bus aprašyti ir pasidalinti ir tuo mažiau šios mintys ir nerimas trukdys jiems funkcionuoti.
Siekiama, kad mokiniai pajustų, kad nors jiems ir nutiko baisus dalykas, dabar tai negalin jiems pakenkti.
Lygiai taip pat CBITS moko mokinius priartėti prie žmonių, vietų ar dalykų, kurie sukelia nerimą ar nusiminimą, nes šie dalykai primena, kas jiems nutiko. Mokiniai pirmiausia atpažįsta dalykus, kurių vengia ir ima sąmoningai prie jų artėti.
Kai mokiniai pamažu sugeba priartėti prie šių situacijų ir ištverti jas be blogų emocijų, jie įgyja situacijos kontrolės jausmą, o su tuo susijęs nerimas mažėja.